enlt
enlt

Apie šerchanus ir šakalus kolektyve

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto docentes J. Vveinhardt, Lietuvoje kol kas nepriimta viešai kalbėti apie darbovietėse arba kituose kolektyvuose žmonių patiriama psichologini smurtą.

Vakarų specialistai seniai įsitikino, jog nuo klimato kolektyve, ar mokymo įstaigoje, organizacijoje arba įmonėje, labai priklauso galutinis darbo rezultatas. Rytų Europoje mažareikšme laikoma problema visai kitaip traktuojama Vakarų demokratijos valstybėse. Ten dargi išleisti atitinkami įstatymai, ginantys žmogų nuo psicho-loginio teroro kolektyve. Plačiau apie visa tai „Šiaulių naujienų” skaitytojams sutiko papasakoti dr. Jolita Vveinhardt, Vytauto Didžiojo universiteto docentė. Švedą ar vokietį gina įstatymai, lietuvis – prisitaiko…„Labai dažnai verslo pasaulyje akcentuojamas vartotojas, pelnas, įvaizdis, produktų ir paslaugų kokybė. Tačiau už viso to stovi žmonės… Dažniausiai išėjimai iš darbo susiję ne dėl pykčių su vartotojais, ne dėl prastos paslaugų ar produkcijos kokybės – dėl darbuotojų tarpusavio santykių ir darbuotojų santykių su vadovais, – teigia J. Vveinhardt. Dėstydama vadybą, labai gražiai kalbu, kaip turėtų būti organizacijose, kaip mus turėtų motyvuoti, skatinti ir t. t. Bet jau per pirmąją paskaitą pasakau, jog teorija tik parodo, kaip turėtų būti praktikoje… Menu, Peterso ir Votermeno knygoj radau šokiruojančią frazę, jog, deja, yra vadovų, kuriems žmonės – tik „patrankų mėsa”. Atliekant tyrimus (tai darau jau seniai) aiškėja, jog situacija Lietuvoje yra siaubinga. Net neįsivaizduojame, kiek žmonių kenčia dėl santykių su bendradarbiais bei vadovais. Jei užsienyje sakoma, jog iškilus problemai eik pas vadovą ir jis tai išspręs, tai Lietuvoje nepritaikoma – žuvis pūva nuo galvos. O tada lieka tik išeiti arba toliau kęsti. Žinodamas, kad ir kitur niekas nelaukia, o situacija panaši, dažnas renkasi antrąjį variantą.” Tačiau kiek šitaip žmogus gali tverti? Anot pašnekovės, metus ar dvejus. Paskui prasideda raminamieji vaistai, nemiga, alkoholis arba net narkotikai. O ką ir be-kalbėti apie darbo kokybę…„Žinomas dar toks išsireiškimas, kaip „vidinis savęs atleidimas iš darbo”, – tęsia J. Vveinhardt. – Žmogus dirba tai, kas priklauso, tačiau mechaniškai ir psichologiškai save atribodamas nuo visko. Nebėra nieko, kas riš-tų, skatintų domėtis ar pan. Tai ir yra netikusių santykių kolektyve – konkurencijos, paskalų, kito žmogaus ėdimo ar pan. – rezultatas. Kas sklinda greičiau už šviesą? Gandai. Paprasta darbinė informacija dažnai „nesuvaikšto” iki mūsų, tačiau gandai – visai kas kita.

Baisiausia, kad jeigu kolektyve ant tavęs kažkas pylė pamazgas, nusivalyti yra labai sudėtin-ga. Taigi norint „suėsti” kolegą, pirmiausia apie jį paskleidžiama neigiama (dažniausiai pramanyta) informacija.” Anot J. Vveinhardt, „pletkininkai” kolektyve gali ir pasitarnauti, kai reikalinga tam tikrą informaciją paskleisti plačiai. Tereikia su tokiu žmogumi atsigerti kavos ir paprašyti: „Tik niekam nepasakok”. Gandai yra viena iš priemonių susidoroti su netinkamu žmogumi kolektyve. Kita – darbo rezultatų naikinimas. Kol jo kolega trumpam pasišalinęs (nuėjo atsigerti kavos arba parūkyti), piktavalis gali, tarkime, ištrinti ilgai ruoštą dokumentą kompiuteryje ar pan. Taigi darbo rezultatų naikinimas, ką vėliau galima pateikti, kaip įrodymą, jog tas žmogus dirba prastai ir neatidžiai. Skausmingai tarpusavio santykius veikia ignoravimas, kai apsiribojama tik pasisveikinimu, o bandant pradėti pokalbį, dedasi, kad tavęs negirdi. Arba klegantis kolegų būrelis staiga nutyla vos tau pasirodžius… Tai, ką užsieniečiai pavadintų priekabiavimu, engimu, mobingu, ignoravimu – mums kaip ir normalu. Esame įpratę. Lietuviai kantrūs. Reikia išsaugoti darbo vietą, maitinti šeimą, mokėti mokesčius – bala nematė, tegul drebia ant manęs.„Skaudžiausia, kad apie tai kalbėti, gilintis yra nepriimta. Dauguma vadovų, įmonių savininkų nepratę į žmogų žiūrėti kaip į žmogų. Išspausiu kaip citriną ir išmesiu, kai tapsi nebereikalingas. Tokių, kaip tu, – už durų laukia šimtai…”„Seminare, kurį aš vedžiau, verslininkai kalbėjo panašiai: „Tikrai, reikalinga problemą spręsti ir sutvarkyti taip, kad darbuotojas išeitų savo noru”. Įsivaizduojate, kokia pozicija? Užsienyje nuo šitokio elgesio gina įstatymai (Vokietijoje, Švedijoje…), nes padariniai organizacijai būna labai negatyvūs. Žinoma, tai neaplenkia ir darbuotojo”, – teigia J. Vveinhardt.

Kur išeitis?„Jeigu vadovas nemato problemos, aš išeities nematau irgi: arba toliau leidžiu save ėsti, arba išeinu nežinia kur. Neretai vadovams dargi naudinga tokia atmosfera – skaidyk ir valdyk. Žmonių santykių specialistai siūlo rinktis: arba pasilieki ir kovoji iki galo, t. y. per teismus bandai apginti savo teises, arba išeini į kitą darbą”, – pasakoja J. Vveinhardt. Viena, ko gali bijoti toks vadovas – viešumas. T. y. problemos paviešinimas per žiniasklaidos priemones. Laiku neišpjovus auglio, jis metastazuoja po visą organizaciją. Aukos ginti paprastai irgi niekas neskuba – nenori atsidurti jos kailyje. Vis dėlto didesnio ar mažesnio kolektyvo vadovas yra tas dirigentas, kuris duoda toną, vadinasi, didžiausia atsakomybė dėl santykių kolektyve tenka jam? J. Vveinhardt: „Be abejo. Jis privalo domėtis, kas dedasi „apačioje”, laiku pastebėti problemas ir spręsti. Didesnių organizacijų vadovai turi pavaduotojus. Tačiau būna, kai vadovui „ne lygis” asmeniškai kontaktuoti su žemesnių grandžių pavaldiniais. Informaciją jis gauna per kažką kita. Tada kyla pavojus, kad toji informacija gali būti neobjektyvi, nes tarpininkas, kalbant palyginimais ir aliuzijomis į multiplikacinį filmą apie Mauglį, yra tarsi šakalas, kuris vadovui (Šerchanui) pateikia paskalas apie kolegas taip, kaip jam naudinga. Kiekvienas šerchanas turi savo šakalą”. Su šakalais kartais bandoma sutarti, tačiau jie dažniausiai būna labai aikštingi ir nenuspėjami. Taika su jais paprastai būna tik laikina. Ką galima pasiūlyti kolektyvui gerinant tarpusavio santykius? Pašnekovės teigimu, gali būti atliekami psichologinio klimato organizacijoje tyrimai. Darbuotojus dar naudinga šviesti. Bent minimaliai, kad žinotų, kaip elgtis vienoje arba kitoje situacijoje. Net jeigu kažko rietenos tiesiogiai ne-paliečia, jis juk irgi turi būti šalia, nuolat viską matyti bei girdėti… Gero tai neprideda.„Vienoje konferencijoje kalbėdama apie panašius dalykus, papiktinau kažkurį vadovą: „Apie ką jūs čia kalbate? Ir iš viso, argi reikia šnekėti apie tokius niekus? Verčiau pakalbėtume apie nanotechnologijas… – sako J. Vveinhardt. – Galima ir apie nanotechnologijas… Tačiau visko pradžia – žmogus. Kaip jis dirba ir kokia atmosfera jį supa kolektyve.”

Straipsnis „Apie šerchanus ir šakalus kolektyve“ publikuotas dienraštyje „Šiaulių naujienos“. 2012-06-18. Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.