Patyčios sporte yra opi problema. Su patyčiomis susiduria ir profesionalūs sportininkai, dažniausiai tai ateina straipsnių iš spaudos ar šūksniais iš tribūnų pavidalu. Tačiau suaugę žmonės, kad ir kaip tai nemalonu jiems būtų, jie gali atsiriboti nuo išorinio spaudimo. Kita situacija yra su vaikais arba paaugliais. Dauguma žmonių paauglystėje yra susidūrę su psichologiniu, o kartais netgi ir fiziniu smurtu savo mokykloje ar sporto būrelyje. Nesvarbu, ar tai būtų nukreipta į mus pačius, ar į aplinkinius, tačiau visi esame matę patyčias. Labai svarbu neleisti įsisiautėti tokiems dalykams, nes tai visada prives prie blogo. Geriausiu atveju vaikas, iš kurio tyčiojamasi, mes būrelį, blogiausiu atveju jis bandys atkeršyti arba dar blogiau – užbaigti savo kančias.

Man labai patiko vienos dėstytojos pamokymas, kaip atskirti patyčias nuo paprasto juokelio, dažnai šią mintį perduodu ir savo treniruojamiems sportininkams: juokelis – tai kai visiems juokinga, patyčios tai, kai vienam skaudu, o visi aplinkui juokiasi. Tyčiotis gali tik žmonės, patys turintys problemų, norintys savo skausmą perteikti kitiems, tokie žmonės yra silpni. Stiprus individas niekada nepakenks kitam.