Išgirdus žodį “Patyčios” teko pagalvoti, ar tikrai tiek daug patyčių sporte. Tyrimai rodo, kad jų ir yra, bet ne mano sporte plaukime. Man pačiai neteko jų patirti gal todėl, kad tai buvo prieš daug metų, kada dar nebuvo jų ar nebuvo taip dažnai ir garsiai apie jas kalbama ar rašoma. Buvau komandos lyderė. O gal tais senais laikais žmonės buvo kultūringesni, atidesni, geranoriškesni vienas kitam. Vaikai užaugę kultūringose šeimose, pamatę tėvų pavyzdį, patys nesugalvodavo tyčiotis vieni iš kitų. Niekas vaikų nesodindavo prie bendrų pobūvių stalų, kur vykdavo “suaugusiųjų kalbos”, juk yra puiki patarlė “Little pitchers have big ears”. Ką vaikai išgirsta iš tėvų tą pasako savo draugams. Gal patyčios tarp sportininkų priklauso ne tik nuo auklėjimo šeimoje, bet ir nuo sporto šakos, komandos lyderio, trenerio? Netoleruoju net mažiausio patyčių trupinėlio plaukikų komandoje. Plaukimo treniruočių metu ar varžybose tarp komandos narių patyčių nepastebėjau. Dirbau su regėjimo negalia turinčiais sportininkais. Vanduo plaukimo treniruotėse išvalo visas blogas mintis, praplauna burnas, plaukiant nėra laiko kalbėti, bartis, šaukti, žeminti vienas kitą, nėra laiko pykčiui. Treneris komandoje yra ir tėtis ir mama, jis daug ką gali.