Nuo psichologinio teroro darbe – mobingo – kenčia tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantieji privačiame sektoriuje , tačiau darbuotojus veiksmingai ginančių teisės aktų kol kas nėra, sako ekspertė.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt apklausė dirbančiuosius valstybės ir privačiajame sektoriuose. Daugiausiai, beveik 11 procentų apklaustų švietimo darbuotojų nurodė nuolat kenčiantys bendradarbių ir vadovų patyčias. Mobingą patiria per 10 procentų dirbančiųjų sveikatos ir socialinio darbo, apie 8 procentus – viešojo valdymo ir gynybos srityse.
Tarp verslo organizacijų darbuotojų labiausiai nuo mobingo kenčia dirbantieji leidybos, spausdinimo įmonėse – apie 10 procentų, prekyboje – apie 9 procentus, viešbučiuose ir restoranuose – apie 8 procentus.
„Mobingas – tai ilgai trunkantis, itin auką varginantis psichologinis terorizavimas, pakertantis žmogaus sveikatą, sukeliantis psichikos, virškinamojo trakto, širdies ligas. Auka – dažnai perspektyvus darbuotojas – dėl nesveikos konkurencijos sužlugdoma fiziškai ir morališkai, priverčiama išeiti iš darbo. Kartais net nusižudo“, – BNS sakė J. Vveinhardt.
Mokslininkės teigimu, dešimtimis milijardų eurų nuostolius skaičiuojančios Vakarų valstybės su problema kovoja jau tris dešimtmečius. Ji apgailestauja, kad Lietuvoje vis dar nėra specialių teisės aktų, nors dėl mobingo nuostolių patiria ir verslas, ir sveikatos apsaugos sistema.
„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui skandinavų, veikia antimobingo įstatymai, aukoms sukurta pagalbos ir reabilitacijos sistema. Pasigirsta teiginių, kad ir Lietuvos Baudžiamojo kodekso nuostatos, draudžiančios terorizavimą, gali būti taikomis darbuotojams ginti. Tačiau pagal dabar galiojančius įstatymus sudėtinga įvertinti kolegų susimokymą nekalbėti su auka, nutylėti darbinę informaciją ir kitus iš pirmo žvilgsnio nekaltus ir „subtilius“ psichologinio teroro metodus“, – pažymi mokslininkė.
Straipsnis skelbtas BNS ir lrytas.lt 2010-11-12. Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.