Į darbą kaip į pragarą

“Į darbą kaip į šventę”, – šią frazę darbuotojai ištaria vis rečiau. Natūralu, kad augant nedarbui, didėjant konkurencijai darbo rinkoje, kur kas dažniau galima išgirsti “į darbą kaip į pragarą”, “jaučiu įtampą darbe”. Vieni tokių nenorų priežastį nutyli, kiti nurodo priežastį – prastą psichologinę atmosferą, kolektyvo priešiškumą ar psichologinį smurtą darbe, t. y. “mobingą”. Prieš dešimt metų “mobingą” pradėjusi tyrinėti Šiaulių valstybinės kolegijos docentė Jolita Vveinhardt sako, kad “mobingo” sąvoka lietuviams ne naujiena, tačiau apie jį tautiečiai vis dar šneka puse lūpų, dažnai bijodami prarasti darbą ar likti kolektyvo užribyje.

Gyvačių yra visur

“Galbūt bus aiškiau, jei pasakysiu, kad “mobingo” sąvoka išvertus – “gaujos puolimas”, – pamačiusi mano klausiantį žvilgsnį paaiškina Jolita ir prisimena juokingą savo susidūrimą su “mobingo” reiškiniu. – Pati šią sąvoką atsitiktinai išgirdau dalyvaudama vakarėlyje Vokietijoje, kai priėjęs vyras prisistatė esąs “mobingo” konsultantas. Greitai žodyne išsivertusi sąvoka pareiškiau, kad Lietuvoje “mobingas” neegzistuoja ir gaujos nieko nepuldinėja.” “Mobingo” sinonimai – psichologinis smurtas, tylus teroras, emocinis susidorojimas. Dažniausiai jis pasireiškia nebyliu kolektyvo susimokymu prieš vieną ar kelis kolegas. “Jūs nė neįsivaizduojate kiek yra “mobingo” būdų – tai pašaipios replikos, nedraugiškas žvilgsnis, “pikantiška informacija”, apkalbos, užduočių, viršijančių aukos gebėjimus, skyrimas, sveikatai kenksmingas darbas, darbinės informacijos slėpimas, ignoravimas. Negali būti nė kalbos apie produktyvų kolektyvo darbą.” “Mobingo” sąvoka pirmiausia taikyta gyvūnų elgesiui, tik vėliau ja imta apibūdinti žmonių grupių santykius. Pastebėta, jog banda kartais susivienija prieš vieną iš saviškių, kuris išsiskiria iš kitų, yra silpnesnis. Sistemingos atakos baigiasi tuo, kad auka išvejama iš bandos. Vis dėlto ne kiekvienas puolimas gali būti pavadintas “mobingu”. Jam būdingi daugiau nei pusę metų trunkantys ir daugiau nei kartą per savaitę pasikartojantys užpuolimai.

Silpnieji niekam nekliūva

J. Vveinhardt sako, jog darbdavių klaida – įsitikinimas, jog konkurencinėje kovoje išlieka stipriausieji. “Kolektyvas niekuomet nekovos su silpnu konkurentu. “Mobingas” dažniausiai tampa kova prieš stipriausius, talentingiausius ir produktyviausius darbuotojus. Pagalvokite – kam kovoti su tuo, kas nekelia grėsmės? Kur kas didesnis pavojus, pavyzdžiui, jei vos metus dirbantis kolega parodys geresnius gebėjimus ir ims kilti karjeros laiptais greičiau už kolektyvo senbuvius. Protingi žmonės nemėgiami”, – neįtikėtinus pavyzdžius pateikia pašnekovė. Ji sako, kad “mobingu” darbdaviai vis dažniau susirūpina. Natūralu, kad emocinės įtampos neišlaikę darbuotojai palieka darbą, o didelė darbuotojų rotacija, prastas psichologinis darbovietės mikroklimatas mažina darbo efektyvumą bei kokybę. “Kaip žmogus gali ramiai dirbti savo darbą, jei grįžęs iš tualeto randa prie stalo stovintį viršininką, prašantį parodyti, ką turi po stalu. Nieko po stalu nepalikęs darbuotojas drąsiai parodo pastalę, o ten “gerųjų” kolegų palikta “dovana”, – pasakoja docentė. – Dažniausiai kolektyvuose yra žmonių, kurių laki fantazija leidžia kurti nebūtas istorijas ir pasakoti jas turint tikslą nuteikti prieš kurį nors kolega. Apie silpnuosius kolektyvo narius istorijos nekuriamos.

Jei “mobinguoja” vadovas – geriausia palikti darbą

Patiriant psichologinį terorą darbe, neretai išeitis būna išėjimas iš darbo, tačiau kartais darbdaviai situaciją pagerinti bando pokalbiais. Problemų kyla tuomet, kai emocinį terorą naudoja ne žemesnio rango darbuotojai, o pats darbdavys. “Pasak psichologų, geriausia išeitis – palikti darbo vietą. Su vadovu jūs nepakovosite, tik susigadinsite sveikatą, – sako J. Vveinhardt. – Vienos žiniasklaidos priemonės (neminėsiu, nes žmogus ten tebedirba) vadovo pavaduotojas pasakojo ilgai nesupratęs, kas vyksta. Jo viršininkas elgėsi labai draugiškai, pas jį ateidavo “pasitarti”. Žmogus negailėdamas dalijosi idėjomis, kol pastebėjo, kad kolega tas idėjas savininkams pateikia kaip savo. Vėliau sužinojo, kad kolegos ir savininkai kryptingai ir metodiškai nuteikinėjami. Pasirodo, tikrinami stalčiai, kompiuteris, elektroninis susirašinėjimas ir kt. Viskas, kas gali sukelti abejonių, “pagražinama” ir pateikiama savininkams kaip blogo darbo įrodymas.” Vienos organizacijos skyriaus vadovas, gabus ir talentingas, aplinkinių buvo laikomas realiu pretendentu į tos organizacijos vadovo postą. Kaip pasielgė tos organizacijos vadovas? Ėmė metodiškai kritikuoti to padalinio darbuotojus ir darbo rezultatus. Skyriaus vadovą nustojo kviesti į vadovų susirinkimus. Sumažino atlyginimą. Galiausiai kirto per jo ambicijas, pažemino skirdamas darbą, kurį turėjo atlikti žemesnės kvalifikacijos darbuotojas. Panašiai pasielgta ir su toje įmonėje dirbusia to žmogaus žmona. Tie žmonės suprato, kad neturi kito pasirinkimo, tik išeiti iš darbo. Žmona susirado naują darbą, o vyras – daugiau nei metai bedarbis. Skandinavai su “mobingu” darbe kovoja pasitelkę įstatymus. Europoje yra įkurtos klinikos nuo psichologinio smurto darbe nukentėjusiesiems, mat dėl neigiamų emocijų darbe neretai kyla sveikatos sutrikimų, skrandžio, žarnyno veiklos, kraujotakos ir širdies problemų, neurologinių sutrikimų.

“Bulingas” – mokyklose

Mokyklinio amžiaus vaikus auginantys tėvai turėtų žinoti “bulingą”. t. y. psichologinį terorą prieš bendramokslius. “Moksleiviai užpuldinėjami po pamokų, susitarimai ignoruoti kokį nors klasioką, sutrypti rūbai po kūno kultūros pamokų, išpurvintos kuprinės, kramtomoji guma ant kėdės. Gal atrodo juokinga, bet dėl tokių priežasčių moksleiviams neretai tenka pakeisti mokyklą, nes įbaugintas vaikas bijo pasipasakoti šias problemas. Žinau Šiauliuose atvejų, kuomet apie “bulingo” problemas tėvai pasiskundė auklėtojams, tačiau užuot sprendusios problema, nenorėdamos teršti mokyklos vardo, jos pareiškė, kad mergaitė išsigalvoja”, – pasakoja pašnekovė. Būtent geros ugdymo įstaigos reputacijos išsaugojimas kartais pakiša koją tobulėti ir ugdyti gabius moksleivius. Patirdami stresą ir įtampą klasėje, jie nebegali ne tik mokytis, bet ir galvoti apie ką nors kita išskyrus baimę. “Mobingo” tyrinėjimo pradininkas švedų gydytojas H. Leymann išskyrė keturias dešimtis puolimo variantų. Tačiau iš pokalbių su “mobingo aukomis”, laiškų matyti, kad lietuviai išradingesni. Pavyzdžiui, darbovietėje rengiami vakarėliai, tačiau vienas žmogus yra demonstratyviai ignoruojamas – ne tik nekviečiamas, bet ir leidžiama jam suprasti, kad yra nepageidaujamas. “Susirašinėjau su vienos valstybinės įstaigos skyriaus vedėja. Ji pasakojo, kad kito skyriaus vedėja atėjusi nuteikinėja prieš ją darbuotojas. Apkalbos, žodinis ir nebylus spaudimas. Bandė prieš ją nuteikti įstaigos vadovę, pavaldinius. Buvo matyti, kad žmogui pasireiškia pirmieji “mobingo” pasekmių požymiai: nerimas, nemiga, eidama į darbą galvodavo, ko vėl tikėtis. Atsirado baimė. Dažniausiai “moberis” (spaudimą darantis žmogus) pats turi nevisavertiškumo kompleksų, nepasitiki savimi, jaučiasi turintis mažiau gabumų. Kitaip tariant, “mobingas” yra frustracijos pasekmė. Juk pastebėjote, kad darbštesni, gabesni kolegos labai dažnai sulaukia neigiamos reakcijos – tampa baltomis varnomis. Sakoma, ko čia draskaisi, pastangos vadinamos lindimu į užpakalį valdžiai ir pan. Mano minėtas atvejis baigėsi laimingai. Tai moteriai pasiūliau apie problemą pasikalbėti su vadove, kuri pasirodė esanti protingas žmogus. Man susidarė nuomonė, jog toji “moberė” (puolikė) jautė konkurenciją vadovybės akyse: jeigu vienas padalinys dirba geriau, vadinasi, kartelė užkeliama ir kitiems. Čia kaip kopūstų lauke – pirmiausia nupjaunama aukščiausiai iškilusi galva. Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena “diedovščiną” kariuomenėje – jos požymių galima rasti ir darbovietėse. Po vienos paskaitos apie mobingą prie manęs priėjo jaunas vyras, kuris papasakojo, ką patyręs Lietuvos kariuomenėje. Pavyzdžiui, jei kareivėlis nusiskuta nepakankamai švariai, jis privalo pasigaminti dalgį ir visą dieną rikiuotėje, mokymuose lakstyti su tuo dalgiu. Dar žiauresnė bausmė, kurios net sovietinėje kariuomenėje nebuvo, – “palaidojimas”. Kareivis priverčiamas išsikasti duobę, paguldomas į medinę dėžę, kuri užberiama žeme ir žmogus taip laikomas naktį. Sunku pasakyti, ar dėl patyčių, kareiviai bėga iš savo dalinių. Tie, kurie tyčiojosi, vėliau ateina į darbovietes ir jau atsineša tam tikrą patirtį ir nuostatas”, – pasakoja pašnekovė. Daugelis mūsų dalyvavo įvairiose krikštynose: pirmakursių, naujame darbe, kai naujokas “stato” iš pirmos algos ir pan. Šiurpą kelia tai, kad net darželiai rengia krikštynas nieko nesuprantantiems vaikams ir tokiu būdu vaikų sąmonėje formuoja priešiškumą tiems, kurie nepriklauso “pašventintųjų” ratui, tai yra “ne saviems”. Nedavei mokykloje nusirašyti, sulaužei tradiciją ir nesurengei bendradarbiams vakarėlio, “ari” darbe, kai kiti stengiasi “nusimuilinti” – tampi priešu.

“Mobingo” specialistai – skandinavai ir vokiečiai

“Neseniai sulaukiau vokiečių pasiūlymo disertaciją išversti į vokiečių kalbą. Nors vokiečiai yra lyderiai kovojant su “mobingo” reiškiniu, daugiausia atlikę tyrimų, sukūrę pagalbos modelius ir pan., juos sudomino tai, kad “mobingą” analizuoju kaip vieną iš diskriminacijos formų (“mobingas” kaip diskriminacija darbuotojų santykiuose). Diskriminuojami tie, kurie išsiskiria iš bendros pilkos masės – ir dėl odos spalvos, ir dėl socialinės padėties (pvz. iš kaimo), ir dėl fizinių trūkumų, lytinės orientacijos, amžiaus, didesnių gabumų ir t. t. Pavyzdys, kurį papasakojo vieno miesto psichiatrijos ligoninės gydytojas. Vyko vieša politikų diskusija apie tai, ar nereikėtų privatizuoti švietimo įstaigų valgyklas. Valgyklos nebuvo privatizuotos, tačiau pagyvenusio amžiaus virėja pateko į psichiatrijos ligoninę. Paaiškėjo, kad jaunesnės kolegės susimokė ir nusprendė, jog reikia moteriškę “išėsti”, nes privatizavus gali būti atleidžiama darbuotojų, tad geriausiai “pasirūpinti” iš anksto. Lietuvoje dažniausiai tokiam žmogui skiriami antidepresantai arba jie guldomi į psichiatrijos ligonines, kur vėlgi gydomi medikamentais”, – pavyzdžius beria pašnekovė. Vakaruose (Skandinavijos šalyse, Vokietijoje) egzistuoja tam tikra pagalbos sistema, kurią organizuoti yra priverstas darbdavys, tuo ypač jautriai rūpinasi profsąjungos. Įmonėse organizuojamos tarpusavio pagalbos grupės, samdomi konsultantai konfliktams spręsti, rengiami specialistai ar net valstybės lėšomis kuriamos specialios klinikos “mobingo” aukoms. Egzistuoja ir teisminė praktika. Labai dažnai “mobingą” taiko vadovas. Vokietijoje buvo atvejis, kai tarnybiniu ginklu nusišovė policijos pareigūnė. Tyrimo metu paaiškėjo, kad ji neatlaikė viršininko seksualinių priekabių, terorizavimo, kuris įvardytas kaip “mobingas”. Procesas užtruko ne vienerius metus, viršininkas buvo nuteistas, o artimiesiems išmokėta keliasdešimties tūkstančių eurų kompensacija. Stambiose kompanijose kolektyvinėse sutartyse numatoma darbdavio atsakomybė dėl “mobingo” prevencijos ir pasekmių. Kai kalbama apie įmonių socialinę atsakomybę (Lietuvoje tai tampa mada, tačiau retai gilinamasi į šios atsakomybės aspektus), Vakaruose tai suprantama ir kaip atsakomybė dėl “mobingo”. “Mobingas” dar vadinamas “apgaulingu” sunaikinimu. Yra penkios mobingo fazės. Viskas prasideda “nereikšmingais” konfliktais. Po to tai tampa sistema. Auka bando kalbėtis su puoliku, bet tai rezultatų neduoda. Metodiškai iš pusiausvyros išvestas žmogus ima elgtis neadekvačiai, nervingai, “pratrūksta”, viešai užsipuola “moberį”, kuris toliau vaidina nekaltą avinėlį, ir pan. Aplinkiniams formuojama nuomonė, kad kolega tikrai “keistas”, “nenormalus”, gal “psichiškai nesveikas”. Akivaizdu, kad terorizuojamas žmogus ima dirbti prasčiau, o “moberis” toliau kurso apkalbas, girdi, koks “nesveikas” kolega, kaip “prastai dirba” ir pan. Vadovui sukuriamas neigiamas įvaizdis ir galiausiai arba pati auka išeina iš darbo, arba yra atleidžiama. Jei esate susidūrę su “mobingu”, savo asmeninę patirtimi galite pasidalyti ir patarimo paklausti www.etaplius.lt portalo rubrikoje “Specialistai atsako” (prieiga:  http://www.etaplius.lt/Specialistai-atsako/Mobingo-konsultante-pataria)

Straipsnis spausdintas savaitraštyje “Šiauliai Plius”, 2010 m. spalio 22 d., Nr. 335. Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.

Autorė

Parašyti komentarą