Autorius: Mykolas Deikus
Niekas nepatarė melstis? Be reikalo. Kai bendradarbiai virsta monstrais, melstis yra labai sveika. Ir jokių čia viduramžių tamsybių – taip tvirtina mokslas.
Apsišvietęs skaitytojas, galbūt, jau sukioja pirštu prie smilkinio. Ir jis – visiškai teisus. Tikėjimas labai naudingas psichinei sveikatai. Todėl religingos mobingo aukos pagalbos ieško ne tik pas psichiatrus, bet ir savo religinėje bendruomenėje. Ir lietuviai, kaip rodo naujausias tyrimas, – ne išimtis.
Apie tikėjimą ir psichiką
Stiprus religinis tikėjimas teigiamai veikia psichinę sveikatą. Tokias išvadas neseniai paskelbė Bristolio ir Kolumbijos universitetų tyrėjai. Jie rėmėsi tris dešimtmečius Didžiojoje Britanijoje vykdyto gyventojų stebėjimo rezultatais [1].
Mokslininkų komanda aiškinosi, kaip skirtingi religingumo modeliai susiję su depresija, nerimu, savęs žalojimu ir psichologine gerove. Rezultatai itin nenustebino, nes didžia dalimi pakartojo anksčiau kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatus. Tik šį kartą išvados buvo paremtos 14 tūkstančių gyventojų psichinės sveikatos stebėjimo rezultatais.
Paaiškėjo, kad stipriai religingi britai mažiausiai kentėjo nuo nerimo ir depresijos. Tai yra, tie, kurie ne tik sako, kad tiki į Dievą, bet ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Užtat prasčiau jautėsi „vidutiniškai“ religingi (į bažnyčią vaikščioti nelinkę) ir agnostikai, kurie mano, kad Dievo egzistavimo neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti.
Kuo religingumas yra toks ypatingas? Anot tyrimą atlikusių Didžiosios Britanijos ir JAV mokslininkų, atsakymas paprastas. Tai aiški, nuosekli pasaulėžiūra, gyvenimo tikslo ir prasmės pojūtis. Būtent tai garantuoja stiprus tikėjimas. Beje, ir ne religinis, nes geriau už agnostikus bei „vidutiniškai religingus“ jautėsi ir užkietėję ateistai. Pastarieji irgi turi savo įsitikinimų sistemą.
Tačiau kaip tai susiję su mobingu?
Pagalbos – į religinę bendruomenę
Prieš atsakant į klausimą, reikia prisiminti, kas yra mobingo palydovai. Tai nerimas, baimė, depresija, neviltis ir savižudybės. Ilgai ir sistemingai auką terorizuojantys bendradarbiai pasiekia tai, kas pavyksta nebent karo belaisvių stovyklų prižiūrėtojams. Tyrimai rodo, kad šiuolaikinėse organizacijose dirbančios mobingo aukos išgyvena tokius pat potrauminio streso sutrikimo simptomus, kaip ir karo belaisviai.
Ką religija gali pasiūlyti tokią traumą išgyvenančioms mobingo aukoms? Tikrai ne vien „kantriai nešti kryžių“, kaip paironizuos skeptikas.
JAV psichiatras Kenethas Pargamentas ir jo pasekėjai moksliškai įrodė, kad tūkstantmetės religinės įveikos praktikos veikia ir XXI amžiuje. Suvokimas, kad ištikę sunkumai – ne Dievo bausmė, malda, nuodėmių išpažinimas (susitaikymas), atleidimas, ryšys su bendruomene ir kitos religinės praktikos padeda susidoroti su įvairiausiomis psichologinėmis traumomis [2]. Todėl religinės įveikos technikos sėkmingai naudojamos teikiant pagalbą religingiems karo veteranams, seksualinio smurto aukoms, išgyvenusiems įvairias katastrofas. Mobingo aukos – jau ne išimtis.
Prieš kelerius metus atliktas tyrimas parodė, kad religinės konsultacijos gali padėti permąstyti, suprasti mobingo patirtis, jas įprasminti ir atleisti. Be to, religinės bendruomenės gali pasiūlyti platų paramos tinklą, suteikti emocinę, praktinę paramą. Ir priklausomybės jausmą. Jis ypač svarbus mobingo aukoms, kurios jaučiasi socialiai izoliuotos [3].
„Dievas – visada mano pusėje“
Tenka pripažinti, kad religinė mobingo įveika – dar mažai ištyrinėta sritis. Reikia daugiau žinių, kurios padėtų suprasti, kokie įveikos būdai naudojami, kas skatina ar trukdo ieškoti pagalbos, kuo gali prisidėti religinės bendruomenės. Ieškant atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, buvo atliktas tyrimas, kurį parėmė Lietuvos mokslo taryba [4]*.
Apklausus religingas mobingo aukas, išryškėjo trys pagrindinės įveikos strategijos. Pirmoji iš jų – savarankiška tiesioginio santykio su Dievu paieška, kurioje svarbų vaidmenį atliko malda, Šventojo Rašto skaitymas ir buvimas šventose vietose. „Padėjo tai, kad esu tikinti, nes Dievas – visada mano pusėje,“ – prisipažino viena tyrimo dalyvė.
Antroji strategija apėmė socialinę paramą religinėje bendruomenėje, kur žmonės dalijasi panašiomis vertybėmis ir tikėjimu. Tokia bendruomenė tapo emocinės paramos, praktinės pagalbos ir ramybės šaltiniu.
Ir galiausiai – tai religinių ir pasaulietinių pagalbos išteklių derinimas. Pavyzdžiui, dvasinis palydėjimas, psichologinė pagalba ar teisinės konsultacijos. Kaip tai veikia praktikoje patirtimi pasidalijo kita tyrimo dalyvė.
„Man labiausiai padėjo dvasinis palydėjimas ir malda. Taip pat lankiau specializuotus mokymus, kreipiausi teisinės pagalbos“, – teigė ji, pridurdama, kad yra be galo dėkinga kai kuriems ją išklausiusiems bendradarbiams ir artimiesiems.
Kas ciesoriaus – terapeutams
Kad ir kaip pyktų psichologai ir psichoterapeutai, tačiau kapelionas, dvasinis palydėtojas ar religinis konsultantas (tarp jų ir pasauliečiai, rengiami Lietuvoje) dažnai yra tie žmonės į kuriuos tikintieji kreipiasi pirmiausiai. Kaip parodė Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai, nukentėjusieji nuo mobingo ieško tų, kurių vertybės panašios, su kuo jaučiasi saugūs.
Taigi, maldos, religinių praktikų, dvasinių konsultacijų ar paprasčiausios emocinės paramos bendruomenėje nereikėtų išbraukti iš pagalbos mobingo aukoms priemonių sąrašo. Ir tai nereiškia, kad bažnyčia kėsinasi atimti duoną iš psichoterapeutų.
Kaip sakoma, „kas ciesoriaus – ciesoriui“, o tiksliau – malda nepakeičia vaistų, kai jų reikia. Tačiau dvasininkas ar religinės bendruomenės konsultantas, kuriuo pasitiki tikintysis, gali padrąsinti kreiptis į terapeutą. Ir suteikti tai, ko negali duoti „ciesoriaus“ pagalba.
* Iš viso Lietuvoje buvo apklaustas 1231 darbingas asmuo, kurių dauguma (70,1 proc.) buvo Romos apeigų katalikai. Tyrimas atliktas pagal projektą „Religinės dvasinės pagalbos mobingo darbo vietoje aukoms modelis: naujų sveiką ir saugią darbo aplinką palaikančių resursų pritraukimas“.
Mykolas Deikus
Jaunesnysis mokslo darbuotojas
Katalikų teologijos fakultetas
Vytauto Didžiojo universitetas
Fotografė: © Ieva Eirošienė
Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-23-34.
[1] Halstead, I., Heron, J., Svob, C., & Joinson, C. (2024). Prospective relationships between patterns of religious belief/non-belief and mental health in adults: A UK cohort study. Social Science & Medicine, 361, 117342.
[2] Pargament, K., Feuille, M., & Burdzy, D. (2011). The Brief RCOPE: Current Psychometric Status of a Short Measure of Religious Coping. Religions, 2(1), 51-76.
[3] Jalali, A., Jaafar, M., & Hidzir, N. I. (2020). Indirect effect of workplace bullying on emotional exhaustion through job insecurity among Malaysian workers: The buffering role of religion. Journal of Islamic Accounting and Business Research, 11(7), 1325-1342.
[4] Deikus, M., & Vveinhardt, J. (2024). ‘God is Always on My Side’: Internal and External Predictors of Workplace Bullying Targets’ Help-Seeking Behaviour in a Religious Context. Frontiers in Psychology, 15, 1481718. https://doi.org/10.3389/fpsyg.2024.1481718
Paskelbta Bernardinai.lt (2024-12-02): https://www.bernardinai.lt/jeigu-darbe-mobingas-melskis/