Autorius: Mykolas Deikus

Kai žmogus darbe užgauliojamas ar patiria mobingą, dažniausiai jam siūloma kreiptis į vadovybę, psichologą ar Darbo inspekciją. Tai svarbūs žingsniai. Tačiau ar jų pakanka? Ir kodėl dalis nukentėjusiųjų vis tiek lieka vieni su savo patirtimi?

Moksliniai tyrimai rodo, kad mobingas sukelia ne tik psichologinį skausmą. Jis paveikia visą žmogų – jo saugumo jausmą, santykius su kitais, savivertę ir net gyvenimo prasmės suvokimą. Kitaip tariant, tai patirtis, kurios neįmanoma spręsti vien įprastais „receptais“, kurie dažnai siūlomi organizacijoms.

Ko iš tikrųjų tikisi nukentėjusieji?

Mobingo aukos pirmiausia tikisi labai paprastų dalykų. Kad kolegų ar vadovų persekiojimas liausis. Kad kažkas įsikiš ir apgins. Kad bus atkurtas teisingumas. Tačiau kartu išryškėja ir kiti lūkesčiai – būti išgirstam, suprastam, palaikomam, vėl jausti darbo ir gyvenimo prasmę.

Šie lūkesčiai atsiskleidžia skirtingais būdais. Vieni nukreipti į pačią organizaciją, nes tikimasi, kad vadovai neužsimerks ir apsaugos. Kiti susiję su santykiais – žmonėms reikia kolegų palaikymo, galimybės išsikalbėti ir būti suprastam. Dar kiti išeina už darbovietės ribų. Kreipiamasi į specialistus, tikimasi artimųjų ar bendruomenės palaikymo.

Realybėje šie lūkesčiai dažnai taip ir lieka neišsipildę. Žmogus gali jaustis kaltas, gėdytis, manyti, kad turi susitvarkyti pats. Aplinkiniams gali atrodyti, kad jis daro per mažai, kad situaciją pakeistų. Taip susiklosto paradoksali situacija – pagalbos galimybių lyg ir yra, bet bet žmogaus paliekamas vienas.

Pagalbos sistema – išskaidyta

Pastaraisiais dešimtmečiais daug dėmesio skirta mobingo pasekmėms ir organizaciniams sprendimams. Tačiau tyrimai rodo, kad pagalba dažnai išskaidyta. Organizacijos, valstybinės institucijos, psichologai, teisininkai sprendžia Organizacijos, valstybinės institucijos, psichologai, teisininkai sprendžia kiekvienas savaip, tačiau šios pastangos retai susijungia į vientisą ir nuosekliai veikiančią pagalbos sistemą.

Šioje sistemoje išryškėja dar viena spraga – retai atsižvelgiama į religinį ar dvasinį žmogaus patirties matmenį. Nors daliai žmonių būtent jis tampa svarbia atrama išgyvenant skaudžią patirtį.

Tyrimai rodo, kad religiniai įsitikinimai gali padėti įprasminti neigiamas patirtis, traumas, stiprinti atsparumą, skatinti ieškoti pagalbos. Nukentėjusieji tokiose situacijose dažnai kreipiasi ne tik į specialistus, bet ir į dvasininkus ar religines bendruomenes. Vis dėlto šis pagalbos šaltinis iki šiol išlieka menkai integruotas į bendrą pagalbos sistemą.

Kaip žmonės realiai sprendžia problemą?

Lietuvoje atlikta apklausa (apklausta daugiau kaip tūkstantis darbuotojų) parodė, kad patyrę priešišką elgesį, žmonės dažniausiai bando susitvarkyti patys. Mažesnė dalis atsigręžia į artimiausią aplinką, ieško palaikymo šeimoje ar tarp draugų. Į specialistus kreipiasi vienetai. O svarbiausia tai, kad ženkli dalis apskritai nieko nedaro. Ne todėl, kad problema nereikšminga. Todėl, kad nesitiki sulaukti realios pagalbos.

Religingi žmonėms randa dar vieną pagalbos būdas – atsiremia į Dievą. Vieni tai daro asmeniškai, per maldą ar kitas praktikas, kiti ieško palaikymo bendruomenėje. Treti eina dar toliau – psichologinę ir vadovybės paramą derina su dvasine pagalba, kurią teikia dvasininkai arba pasauliečiai.

Svarbu tai, kad sprendimą kreiptis pagalbos dažnai lemia ne tik pati situacija, bet ir žmogaus santykis su jį supančia aplinka. Tai yra, pasitikėjimas, ankstesnės patirtys, turimos žinios apie pagalbos galimybes ar rekomendacijos. Todėl jei religinėje bendruomenėje yra žmonių, kuriais pasitikima, su kuriais sieja bendros vertybės ir kurie ne tik pasirengę padėti, bet ir žino kaip tą daryti, būtent į juos ir kreipiamasi pagalbos.

Kapelionai – tarp dviejų pasaulių

Vis dėlto net ir tais atvejais, kai organizacijoje dirba kapelionas, pagalba ne visuomet veikia nenuosekliai. Kapelionai ir dvasiniai asistentai organizacijose neretai turi laviruoti tarp „dviejų pasaulių“, misiją padėti žmogui derindami su tuo, ko iš jų tikisi vadovai.

Viena vertus, jie gali suteikti svarbią emocinę ir dvasinę paramą. Tačiau dažnai nėra iki galo aišku, koks jų vaidmuo ir kaip jie turėtų veikti. Dėl to viskas neretai priklauso nuo jų pačių iniciatyvos. Kita vertus, jie dažnai paliekami patys ieškoti sprendimų, mokytis savo iniciatyva. Darbuotojų sielovada Lietuvoje nėra kryptingai plėtojama, ypač kai kalbama apie pagalbą sprendžiant sudėtingas psichologinio smurto situacijas.

Kartais vadovai į kapelionus žiūri kaip į simbolinę priemonę norint parodyti, kad organizacijai rūpi etika ir darbuotojų gerovė. Kapelionas įtraukiamas į specialiai sudarytas komisijas ne dėl to, kad yra šios srities specialistas, geba atpažinti ir spręsti konfliktus, o todėl, kad yra kunigas.

Ar pasirengę keisti požiūrį?

Mobingo problema dažnai sprendžiama ieškant kaltininkų ar taikant pavienes priemones. Tačiau tyrimai rodo, kad to nepakanka. Reikia platesnio požiūrio. Tokio, kuris leistų suprasti, kad tai nėra tik psichologinė problema, o patirtis, žalojanti ir žudanti.

Religiniai ir bendruomeniniai resursai šioje sistemoje nėra alternatyva tradicinei pagalbai. Jie papildo tuo, ko dažnai trūksta – tikėjimu, viltimi, prasme, nuoširdžiu santykiu su Dievu ir žmonėmis.  Kol pagalba išskaidyta, žmogus lieka vienas. Bet kai skirtingi pagalbos būdai sujungiami, sukuriama tai, ko labiausiai reikia – nuosekli visapusiška pagalbos sistema. Didžiausias pokytis prasideda ne nuo naujų „receptų“, o nuo gebėjimo panaudoti tai, kas jau yra. Ir – platesnio žvilgsnio į patį žmogų.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-23-34.

Mykolas Deikus
Jaunesnysis mokslo darbuotojas
Katalikų teologijos fakultetas
Vytauto Didžiojo universitetas

Cituoti:
Deikus, M. (2026). Kai bendradarbiai žeidžia: ar tikrai išnaudojame visus pagalbos būdus?. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/kai-bendradarbiai-zeidzia-ar-tikrai-isnaudojame-visus-pagalbos-budus/