Mobingas: nedraugiški bendradarbiai gali išprovokuoti vėžį

“Tai – mobingas”, – naują mūsų visuomenėje plintančią ligą, kuri gali privesti prie savižudybės, diagnozuoja Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros docentė Jolita Vveinhardt.

Pasaulyje garsėjame paniurėliškumu ir savižudybėmis. Į lietuvių kalbą įsileidžiame vis daugiau tarptautinių žodžių ir, norint suvokti jų prasmę, reikia vertimo. Taigi kas tas mobingas ir kaip jis siejamas su prasta mūsų dvasine sveikata?

Apatiją, nemigą, depresiją, paranoją, širdies ir virškinamojo trakto negalavimus, neįgalumą sukeliantis ir net prie savižudybės privedantis reiškinys vadinamas mobingu. Užsienio šalyse šis terminas seniai populiarus. Juo apibrėžiamas specifinis psichologinis teroras tarp darbuotojų, sukeliantis sveikatos sutrikimų, kurie veda į susinaikinimą.

Tai sakydama remiatės teoriniais samprotavimais ar faktais?

Prieš kelerius metus vienoje mūsų šalies poliklinikų nusižudė dvi darbuotojos, neištvėrusios vadovo sukeltos įtampos, bauginimo. Pasitaiko faktų, kai šaunamąjį ginklą į save nukreipia policijos pareigūnai. Tiesioginių įrodymų, kad šie atvejai – mobingo padarinys, nėra, nes jų paprastai ir neieškoma.

Kaip gali būti neieškoma, jei dėl to serga ir žūsta žmonės?

Darbuotojų elgesys, kuris Vakarų šalyse oficialiai įvardytas kaip mobingas, o jo aukos ginamos įstatymais, mūsų šalyje darbdavių vadinamas sveika konkurencija.

Ir tai patvirtina jūsų atliktas tyrimas?

Jo išvados liudija, kad būtent medicina, socialinis darbas, švietimas, leidyba, prekyba, valdymas ir gynyba yra tos sritys, kuriose mobingą patiria 8–11 proc. darbuotojų. Mobingas retesnis tarp darbininkiškų profesijų atstovų, bet iš esmės beveik visų profesijų žmonės, daugiau moterys nei vyrai, darbe patiria specifinį, intensyvų, ilgai trunkantį psichologinį terorą. Dažniausiai kenčia darbingiausio amžiaus žmonės – nuo 30 iki 39 metų.

Kenčia ir niekam nesiskundžia? Apie tai neteko girdėti kalbant.

Kai mano paskaitos klausosi penkiolika žmonių ir jų klausiu, ar yra patyrusiųjų mobingą, visi tyli. Tačiau vienas kitas prieina po paskaitos, kai dauguma būna išsiskirstę. Iš tiesų priekabiavimą, patyčias darbe žmonės kenčia neprasitardami nei draugams, nei artimiesiems, nors apie tai būtina kalbėti. Pastaruoju metu jau pradedu gauti laiškų, kuriuose išliejamas darbe patiriamas skausmas, atsiranda drįstančiųjų išsipasakoti žodžiu, bet tik anonimiškai. Net ir tie, kurie buvo priversti išeiti iš darbo, prašo niekam nepasakoti jų istorijų, nes bijo, kad tai nepasikartotų naujame darbe.

Galbūt žmonės to gėdijasi? Jaučiasi esą nevisaverčiai, nekomunikabilūs ar turintys bendravimo trūkumų, jei, pavyzdžiui, niekas neina su jais pietauti, nepakviečia kavos.

Iš tiesų dažnai terorizuojama auka išgyvena sunkiai paaiškinamą savigraužą, kaltės jausmą. Tai labai kenkia sveikatai. Iš pradžių žmogus jaučia sunkiai nusakomą nerimą. Jeigu šeštadienį dar gali šiaip ne taip užmigti, sekmadienį, rengiantis būsimai darbo savaitei, tai tampa kančia. Nerimas didėja ir baigiantis atostogoms. Daužosi širdis, maudžia ir skauda krūtinę, gali pradėti skaudėti kaulus, raumenis.

Vadinasi, jis jau serga?

Tai gali būti psichologinio diskomforto padariniai, kurie ilgainiui sukelia sunkias ligas. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip veikia sėdėjimas vienoje patalpoje su kolegomis, kurie tave ignoruoja. Jie bendrauja tarpusavyje, o kai bandai įsiterpti, apsimeta, kad negirdi. Ir taip kasdien. Nukamuota auka, išgyvenanti nuolatinę įtampą, egzistencinę baimę, dažniau serga, ima prasčiau dirbti. Tokio darbuotojo nebevertina ir vadovas. Susidaro užburtas ratas, net labai stipriam žmogui gali pakrikti nervai. Mobingas auką priverčia savanoriškai arba prievarta išeiti iš darbo. Dažniausiai sveikata tuo metu būna visiškai pašlijusi. Nusiraminimo ieškoma vartojant alkoholį, narkotikus. Suyra šeima. Tai gali paskatinti ryžtis savižudybei. Pasekmės priklauso nuo asmens pažeidžiamumo.

Jei jau atrastas šis reiškinys, nejaugi negalima jo aukoms padėti? Ką jūs patariate tokiems žmonėms?

Tenka apgailestauti, kad šiuo metu Lietuvoje mobingo aukoms viltis sulaukti profesionalios pagalbos yra minimali. Paskaičius populiarių straipsnių ar knygutę ir surengti seminarą – gerai, nes bet kuriuo atveju informacijos sklaida didėja. Tačiau realiai padėti gali tik mobingo konsultantai, bet jų Lietuvoje nėra. Būtinas valstybės dėmesys šiai problemai.

Galima pasinaudoti Švedijos pavyzdžiu. Šioje šalyje jau prieš dvidešimt metų darbdaviai buvo įpareigoti rūpintis darbuotojų saugumu, o aukoms sukurta pagalbos, reabilitacijos sistema. Tai paskatino ir ekonominiai sumetimai: dėl pašlijusios darbuotojų sveikatos didėja išlaidos gydymui, aukos netenka darbo, anksčiau išeina į pensiją.

Prie nuostolių priskiriamos ir kompensacijos mobingo aukoms. Neseniai Voketijoje Baden-Viurtenbergo teismas už patirtą psichologinį skausmą iš “Daimler-Chrysler” priteisė 25 tūkst. eurų kompensaciją vadybininkui, patyrusiam vieno vadovų psichologinį terorą. Lietuvoje toks teismo sprendimas sunkiai įsivaizduojamas.

Prancūzijoje mobingo skleidėjai baudžiami laisvės atėmimu iki vienų metų. Pas mus gal bent galima patarti žmogui, kur jam skųstis, kaip pasipriešinti psichologiniam terorui?

Patarti gali psichologai, psichiatrai. Vakaruose įprasta konsultuotis su jais, o Lietuvoje tai tarsi gėdinga. Iš psichiatro kabineto žmogus išeina nudelbęs akis ir sprunka, kad nepamatytų kas nors iš pažįstamų. Jeigu dar bendradarbiai sužinotų – užgraužtų. Taigi visų pirma būtina apie tai kalbėti, kad patiriantieji mobingą žinotų: tokia problema kankina kas dešimtą žmogų, taip yra ne tik jo kolektyve, ir išdrįstų ieškoti pagalbos.

Kas skatina mobingą?

  • Mobingo priežastis gali būti pavydas.
  • Dažnai pavydima jaunesniam, gabesniam darbuotojui, ignoruojamas mažiau patirties turintis kolega.
  • Mobingo galima sulaukti iš vyresnių ir seniau dirbančių darbuotojų, kurie tiesiog bijo prarasti savo darbą.
  • Mobingo auka gali tapti ir patyręs darbuotojas, kurį pradėjo vertinti vadovybė.
  • Kartais mobingą gali išprovokuoti perdėtas drąsumas, skundai, nuolatinė kritika, bendro darbo ignoravimas, provokuojamas elgesys, kaprizingas charakteris.
  • Mobingas iš vadovybės pusės dažniausiai būna ne šiaip piktybiškumas, o apgalvota kadrų mažinimo politika.

Kaip apginti save?

  • Jeigu priekabiauja kolegos, pirmiausia derėtų pakalbėti su kolektyvo vadovu.
  • Vengti priešintis ir atvirai konfliktuoti, tik tvirtai ir drąsiai pasakyti savo nuomonę.
  • Nebendrauti su persekiotoju, o jei tai neišvengiama, maksimaliai riboti bendravimą.
  • Ieškoti palaikymo.
  • Rinkti įrodymus, juos registruoti ir pateikti kaip argumentus, ieškant teisingumo.

Straipsnis spausdintas dienraštyje “Kauno diena”, 2010 m. lapkričio 23 d. Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.

Autorė

Parašyti komentarą