Pastatyti į vietą

Dvi aukos

Tyrimai rodo, kad mokytojai dažniau negu kitų profesijų atstovai kenčia nuo psichologinio kolegų teroro. „Pastatyti į vietą“ arba „nusodinti per daug pasikėlusįjį“ mokyklose dažnai siekia ne tik iš bendraamžių besityčiojantys moksleiviai. „Gresiant mokyklos darbuotojų skaičiaus mažinimui, netrukau pajusti jaunesnių kolegių spaudimą, – „Dialogui“ pasakoja pagyvenusi mokytoja. – Kolegės ėmė šalintis, ignoruoti, kritikuoti mano organizuojamus renginius, padažnėjo viešai svaidomų pašaipių replikų, neva silpnėja mano atmintis, neįdomiai vedu pamokas, nesivaldau, esu „isterikė“ ir pan. Ėmiau jaustis taip, lyg iš tiesų nebesugebėčiau „tempti“ taip, kaip tempia kolegės. Kankino mintis, kad galiu būti atleista iš darbo nė nesulaukusi pensijos. Depresija, kurią gydžiau medikamentais, paaštrėjo taip, kad teko gydytis ligoninėje.“ Kitą psichologinio kolegių teroro istoriją „Dialogui“ papasakojo neseniai magistro studijas baigusi ir vienoje gimnazijoje įsidarbinusi mokytoja. „Kad kažkas ne taip, susivokiau po pirmojo renginio, kuriame vienas iš tėvų mane įžeidė. Grįžusi į mokytojų kambarį apsiverkiau, o pakėlusi akis pamačiau šaltus ir net piktdžiugiškus kolegių veidus“, – prisimena pedagogė. Po kelerių metų darbo ji pakilo karjeros laiptais – tapo direktoriaus pavaduotoja, tačiau kolegių priešiškumas nesiliovė. „Už akių buvau vadinama „blondine“, o mano pasiekimai – „ryšiais“ ir „karjera per lovą“. Direktorius nuolat gaudavo kritiškos informacijos apie mano darbą, jam buvo peršama nuomonė, neva aš skundžiu savo mokyklą kontroliuojančioms institucijoms.“ Grįžusi iš egzotiškos šalies, kurioje ilsėjosi su viena bendradarbe, pedagogė buvo priblokšta išgirdusi apie beprotiškus savo „romanus“ su užsieniečiais. Tuomet ir paaiškėjo, kad didžiausia jos priešė – „draugė“, kuriai pati padėjo įsidarbinti mokykloje. „Baisią savijautą, kurią patyriau nuolat puldinėjama, gerokai pataisė pokalbis su direktoriumi, kuris pasirodė esąs blaiviai mąstantis žmogus, – „Dialogui“ sako mokytoja. – Tačiau įtampa ir baimė nedingo, todėl ieškau kito darbo.“

Siautėjančios hienos

„Nedraugiškas žvilgsnis ar bendradarbės išvaizdą pajuokianti pašaipi replika; nepagarbus atsiliepimas apie pokalbyje nedalyvaujančios kolegės pedagoginius gebėjimus ir asmenines savybes; tendencingas jos darbo kritikavimas ir sąmoningas menkinimas; konfidencialios informacijos apie kolegę paviešinimas ar viešas aptarinėjimas, – visa tai gali būti šiuolaikinės mokyklos piktžaizdės – mobingo (specifinio psichologinio susidorojimo) – požymis“, – „Dialogui“ sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vadybos katedros docentė socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt. Pasak jos, mobingo terminas kildinamas iš angliško žodžio mob, kuris reiškia plėšikų gaują, šutvę. Verčiant iš lotynų kalbos mobile vulgus reiškia maištaujančią, siautėjančią minią, padugnes. „Šis apibūdinimas, ko gero, labiausiai atspindi reiškinio turinį, – pastebi mokslininkė. – Vakarų autoriai, siekdami pabrėžti neigiamą reiškinio aspektą, nevengia ir ryškesnių sąvokų. Pavyzdžiui, terorizuojantieji auką vadinami hienų, maitėdų gauja.“ Terminą mobingas pradėjo naudoti gyvūnų elgsenos tyrinėtojai. Jie pastebėjo, jog bandos kartais susivienija prieš kažkuo išsiskiriantį – dažniausiai silpnesnį – vieną iš saviškių. Sistemingos atakos baigiasi tuo, kad auka išvejama iš bandos. Vėliau mobingo terminą pasiskolino švedų gydytojas Heinzas Leymannas, tyrinėjęs vaikų ir suaugusiųjų elgesį. Iš pradžių jis atkreipė dėmesį į nesveikus, konfliktiškus vaikų santykius mokykloje, kai grupė užpuola, terorizuoja silpnesnįjį. Panašią elgseną jis pastebėjo ir darbo kolektyvuose. H. Leymanno tyrimai parodė, jog daugybė darbingo amžiaus švedų dėl mobingo priversti pasitraukti iš darbo.

Kenčia dešimtmečiais

Tačiau ne kiekvienas puolimas gali būti pavadintas mobingu. Paprastai laikomasi H. Leymanno apibrėžimo, jog mobingui būdingi ne trumpiau kaip pusę metų trunkantys ir ne rečiau kaip kartą per savaitę pasikartojantys užpuolimai. „Tačiau mūsų šalis šiuo požiūriu išsiskiria: šiuo metu atliekamo, dar nebaigto, tyrimo rezultatai rodo, jog kai kurie darbuotojai mobingą kenčia iki dvidešimties metų“, – „Dialogui“ sako Jolita Vveinhardt. Pasak docentės, mobingo reiškinys primena nuo kalno riedančią sniego gniūžtę: didėjantis greitis sukelia laviną, kuri sutraiško kalno papėdėje stovinčią auką. Viskas prasideda nuo įprastų nesutarimų, konfliktų, į kuriuos daugelis nė nekreipia dėmesio. Iš pradžių ir pati auka gali nenutuokti, kas vyksta. Tačiau laikui bėgant ji pastebi, kad iš vieno ar kito kolegos vis dažniau sulaukia nedraugiško žvilgsnio, kandžios pašaipios užuominos. „Nesutampa biolaukai“ – tokį tarpusavio santykių apibūdinimą bene dažniausiai galima išgirsti. Tačiau konfliktai pamažu tampa sistema. Pasigirsta apkalbos: narpliojamas šeimyninis gyvenimas, elgesys mokyklos renginyje, aptarinėjami drabužiai, kalbėjimo maniera, pašiepiama, pamėgdžiojama eisena ir pan. Varginama, kamuojama auka dažniausiai nebepajėgia adekvačiai vertinti poelgių, situacijos, o netikėtos emocinės reakcijos sustiprina aplinkinių, o dažnai ir vadovų nuostatą, kad aukai iš tiesų „kažkas negerai“. Nemiga, įtampa, nuolatinis stresas trikdo dėmesį, todėl krinta darbo kokybė. Galiausiai sutrinka sveikata – prasideda virškinamojo trakto negalavimai, kraujotakos sistemos sutrikimai, puolama į depresiją. Auka pasijunta nevisavertė – ir galiausiai išeina iš darbo. Toks ir yra mobingą naudojančių asmenų tikslas. Kovojant dėl darbo vietos ar didesnio atlyginimo mobingo aukomis gali tapti ir labai geri darbuotojai.

Šaknys – šeimose ir klasėse

Mokslininkė tvirtina, kad tarpusavio patyčių ir psichologinio teroro darbovietėse esmė visuomet yra ta pati – sistemingas engimas, taikant įvairiausias psichologinio, kartais ir fizinio poveikio priemones, bauginimą. „Mobingo darbo vietose šaknys – šeimose, ikimokyklinių įstaigų grupėse ir mokyklų klasėse, – „Dialogui“ sako Jolita Vveinhardt. – Ten susiformavusius socialinės elgsenos modelius žmonės atsineša ir į darbovietes.“ Tam tikrų mobingo požymių, pasak J. Vveinhardt, galima pastebėti jau lopšeliuose – darželiuose. Pavyzdžiui, „krikštynų“ ritualas moko skirstyti į „savus ir svetimus“. Ritualų, kuriais išskiriami „savieji“, apstu ir darbovietėse. Ypač populiarūs „prisirašymai“ – naujų darbuotojų pareiga vaišinti senbuvius. Pokalbiai su mobingo aukomis rodo, kad neformalias tradicijas ignoruojantys darbuotojai tampa atstumtaisiais, o darbovietėse vykstantys vakarėliai neretai naudojami kaip būdas socialiai atskirti nepageidaujamą asmenį. Nekviečiamam žmogui parodoma, kad jis yra svetimas, ir taip sukeliamas psichologinis skausmas. „Nebendravimas, nuomonės ignoravimas arba kritika, nuolatinis pertraukinėjimas – tai irgi psichologinį skausmą sukeliantis socialinis atskyrimas“, – sako Jolita Vveinhardt. Anot jos, dažniausiai psichologinį terorą patiria kuo nors – žiniomis, emocinėmis, socialinėmis, ypač darbinėmis, ypatybėmis – išsiskiriančios asmenybės. Darbo aplinkoje tai dažnai į perfekcionizmą linkę, gabūs, darbštūs asmenys. Mobingą paskatinti gali ir kova dėl organizacijos teikiamos gerovės: vadovo palankumo, karjeros ir pan.

Kančia ir kantrybė – vis dar vertybė

Atlikusi plataus masto kiekybinį tyrimą Lietuvos viešojo ir privataus sektoriaus organizacijose J. Vveinhardt nustatė, kad psichologinio teroro tarp darbuotojų problema ypač aktuali švietimo įstaigose. Šį faktą patvirtina ir mokyklose atliktas Kauno medicinos universiteto mokslininkų tyrimas. Jis parodė glaudų ryšį tarp mobingo ir švietimo darbuotojų susirgimų kraujotakos sistemos ligomis. Pasak J. Vveinhardt, mobingo aukoms psichologai dažniausiai siūlo vienintelį kelią – negadinti sveikatos ir palikti organizaciją, kurioje patiriamas puolimas. Jei socialinės rinkos ekonomiką propaguojančiose šalyse (Vokietija, Skandinavijos šalys) toks pasiūlymas – visiškai natūralus, Lietuvoje jis būtų sunkiai realizuojamas dėl silpnai išvystytos socialinės apsaugos sistemos. Be to, kančia ir kantrybė lietuviškoje kultūroje yra suvokiamos kaip vertybės, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. „Palikti organizaciją – viena iš išeičių puolimą patiriančiai aukai, tačiau – ne organizacijai, nes tai nepadeda spręsti problemos“, – „Dialogui“ sako mokslininkė. Pasak jos, organizacijos klimatą pažeidęs mobingas gali plėstis ir stiprėti, todėl problema išlieka ir aštrėja. Kuo vėliau bus nuspręsta padėtį taisyti, tuo daugiau prireiks pastangų, energijos ir išlaidų. „Dialogo“ pašnekovė pasakoja, jog kai kuriose Vakarų Europos valstybėse (Vokietija, Suomija, Švedija, Olandija ir kt.) mobingui suteiktas teisinis statusas, priimti antimobingo teisės aktai, kurie palengvina kovą su šiuo nepageidautinu, darbuotojų santykius ir organizacijos klimatą iškreipiančiu reiškiniu. „Vis dėlto pagrindinė užduotis tenka administracijai, kuri privalo stebėti klimato būklę darbo vietoje, sugebėti diagnozuoti dar tik bręstantį mobingą, taikyti prevencijos ir intervencijos metodus. Būtina kurti tokį klimatą, kad auka nesijaustų atstumta, vieniša ir kuo anksčiau praneštų apie nepageidaujamus konfliktiškus santykius su bendradarbiais. Problemos sprendimo pradžia – problemos pripažinimas ir įvardijimas“, – tikina Jolita Vveinhardt.

Jei kolega tave bando „nusodinti“

Ankstyvojoje mobingo fazėje galimi tokie veikimo būdai: registruoti savo ir priešininko veiksmus, kaupti visus raštiškus duomenis, ieškoti patikimų asmenų ir juos apie viską informuoti, kreiptis į priešininką, įtraukti vadovą, kontaktuoti su kvalifikuotu patarėju. Viduriniojoje fazėje nutraukti puolimą vien savo jėgomis aukai neįmanoma. Auka turi mažai pasirinkimo galimybių, pavyzdžiui, gali parašyti skundą profesinei sąjungai, prašymą vadovybei. Kai vėliausiose fazėse mobingo procesas tampa itin intensyvus ir nepertraukiamas, verta kreiptis į teisininką, psichologą, savitarpio pagalbos grupę, reabilitacijos įstaigą. Kraštutiniu atveju galimi tokie klinikinės pagalbos būdai: pokalbiai ir informacija apie mobingą, farmakologinė pagalba, individualioji kognityvioji elgesio psichoterapija, tarpusavio pagalbos grupė. Aukos suvokimas, kad ji – ne vienintelė, taip pat duoda gerų rezultatų. Tam itin pasitarnauja savitarpio pagalbos grupės, kurios išlaisvina auką nuo kaltės jausmo. Tokioms grupėms turi vadovauti patyręs specialistas. Mobingo aukos (ypač moterys) dažnai kreipiasi į medikus, o pastarieji dažnai „problemą gydo“ vien vaistais. Vis dėlto psichoterapeutai ir psichologai turėtų išsiaiškinti, kokios bėdos ligonį privertė pas jį apsilankyti, ir pirmiausia suteikti žodinę, moralinę pagalbą. Taikant intervenciją svarbų vaidmenį vaidina aukos aplinka. Pastebėta, kad kuo aktyvesnės pagalbos auka sulaukia iš ją supančių artimųjų, tuo žemesnis jos depresijos lygis. Idealiausias problemos sprendimo būdas – neleisti mobingui rastis.

MOBINGAS: TAI TURI ŽINOTI KIEKVIENAS!

Mobingas – tai socialinis reiškinys, kai vienas ar keli darbuotojai (retai daugiau nei 4) vieno (dažniausiai) asmens atžvilgiu taiko psichologinio susidorojimo strategiją, pasireiškiančią paniekinimu, socialine izoliacija, priekabiavimu, skundimu. Toks santykis terorizuojamą asmenį priverčia užimti bejėgio arba gynybinę poziciją.

  • Mobingas – tai subtilus psichologinis spaudimas, niekinimas, apie kurį auka – manydama, kad tai laikoma negarbingu dalyku, –viešai bijo kalbėti. Tarp vaikų psichologinis teroras retai apsieina be fizinės jėgos; suaugusiųjų darbo kolektyvuose fizinė agresija pasireiškia gana retai. Čia populiarūs labiau rafinuoti būdai, pavyzdžiui, socialinis aukos „izoliavimas“ nuo aplinkinių.
  • Mobingo tikslas – neetiškais santykiais kelti kam nors nuolatinį stresą, kuris tampa psichinių, socialinių ir psichosomatinių negalavimų priežastimi.
  • Auka tampa asmuo, kuris savo vertybėmis ar sugebėjimais išsiskiria iš kitų kolegų.
  • Darbdavių klaida – įsitikinimas, jog konkurencinėje kovoje išlieka stipriausieji. Mobingo aukomis dažniausiai tampa gabesni, aukštesnės profesinės kompetencijos, socialinio statuso, kitos lyties ar kitos seksualinės orientacijos darbuotojai, – tokių stengiamasi „atsikratyti“. Aukomis gali tapti ir organizacijų vadovai.
  • Auką gali persekioti tiek to paties, tiek aukštesnio statuso darbuotojai ar vadovai.
  • Aukoms būdingi bruožai: tylėjimas, neaktyvi, savęs neginanti pozicija; menka socialinė kompetencija ir nesugebėjimas pakovoti už save, nuolaidumas, atkaklumo trūkumas; perdėtas pasiekimų poreikis, didelis sąžiningumas.
  • Nuolatinį psichologinį spaudimą patiriantis darbuotojas tampa irzlus, jį apninka depresyvi nuotaika, jam nesinori eiti į darbą. Sutrinka sveikata. Visa tai atsiliepia darbo kokybei. Susidaro uždaras ratas. Kolegos pradeda kuždėtis apie nestabilią bendradarbio emocinę būseną.
  • Ilgainiui aukai tenka apsispręsti: palikti darbo vietą ar keisti nusistovėjusias normas. Ypač sudėtinga, jei darbuotojai nežino, kaip susidoroti su socialiniu stresu darbo vietoje.
  • Psichologinis teroras kyla praėjus kuriam laikui – kelioms dienoms ar mėnesiams – po konflikto tarp darbuotojų.
  • Svarbiausias veiksnys, sudarantis sąlygas mobingui, yra ne asmens psichologinės savybės, o darbo vietos kultūra, organizacijos vertybės ir struktūra.

Straipsnis spausdintas savaitraštyje „Dialogas“, www.dialogas.com 2010 m. lapkričio 5 d., Nr. 39 (917). Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.

Autorė

Parašyti komentarą