Patyčių užuomazgos dažniausiai yra šeimoje. Tokia patirtis įgyjama ir mokyklose. Vaikas ateidamas į sporto užsiėmimus jau gali atsinešti patyčių patirtį, kurią sėkmingai gali panaudoti tarp treniruotės draugų, jei treneris laiku ir pakankamai griežti neužkirs tam kelio. Neretai susidaro grupelės „geresnių sportininkų“, kurie mano, kad jiems yra leistina tyčiotis iš kitų, naudojant verbalines ar net fizines priemones. Tokių, „geresnių sportininkų“ mobingą treneriai dažnai toleruoja. Todėl sporto kolektyvuose mobingo ne toleravimas, kelio jam užkirtimas, jau pradinėse pasireiškimo fazėse, yra pirmaeilis trenerio uždavinys, nemažesnis, o gal net svarbesnis nei technikos ar taktikos mokymai. Norėdamas žinoti realią situaciją ugdytinių tarpe, treneris turėtų neformalius pokalbius su kiekvienu ugdytiniu individualiai. Tai papildomas darbas treneriui, bet jis juk ugdo ne tik sportininką, bet visų pirma ŽMOGŲ.
Trenere nedirbau, bet turėjau kelis labai gerus trenerius. Mūsų tarpe patyčių nepastebėdavau.