enlt
enlt

Mokyklų etikos kodeksai – kompresas „nabašninkui“

Ar bandytumėte lapei paaiškinti vištų teises ir jausmus? Prikaltumėte prie durų etikos, garbingo elgesio kodeksą? Jeigu atsakymas „taip“, toliau skaityti neverta, nes parodysiu, kad kova su priekabiavimu, patyčiomis jaunimo sporte – tuščias reikalas, jeigu kliaunamasi tikėjimu magiška etikos ir bausmių sąrašų galia. Todėl pirmiausia priminsiu gajausius stereotipus, kurie trukdo suprasti situacijos rimtumą, po to pristatysiu keletą užsienio šalyse taikomų kovos su priekabiavimu ir patyčiomis praktikų. Galiausiai parodysiu, kokios skylės žioji mūsų šalies sporto mokyklose.

Mitai apie agresiją ir patyčias

Pirmiausia, stereotipiškas su lytimi siejamas agresijos supratimas veda į gūdžius pūdymus, kuriuose auga tik piktžolės. Įprasta manyti, kad vyriškoji padermė – agresyvumo įsikūnijimas, o moterys ir merginos – baltos ir pūkuotos. Vieno iš solidžiausių ir gausiai cituojamų pastarojo laikmečio agresijos ir patyčių tyrinėtojų Kaj Björkqvist tyrimai rodo, kad pagal bendrus verbalinės agresijos rodiklius esminių skirtumų tarp berniukų ir mergaičių nėra. Tik vyriškoji agresija dažniau pasireiškia fizine forma, o moteriškoji – netiesiogine. Tai nėra naujiena, tik šį autorių miniu vien dėl to, kad buitiniai įsivaizdavimai prasilenkia su realybe. Netiesioginė agresija yra tokia pat agresija, tik pasireiškia labiau užslėptais būdais, manipuliacijomis socialiniuose santykiuose. Kitaip tariant, labiau „rafinuotai“. Bet – ne mažiau pavojinga.

Kitas plačiai žinomas skandinavų mokslininkas Dan Olweus paneigė dar kelis mitus, susijusius su vaikų patyčiomis. Pirma, patyčių dažnumas niekaip nesusijęs su mokyklos dydžiu. Tiesiog kuo daugiau mokinių, tuo daugiau incidentų, o žvelgiant į vidurkius – skaičiai išsilygina. Kitaip tariant, naivu tikėtis, kad mažesnėje mokykloje vaikai galės jaustis saugesni. Antra, konkurencija dėl geresnių įvertinimų už pasiekimus čia irgi niekuo dėta. Ir trečia, išoriniai aukų požymiai vaidina daug mažesnį vaidmenį nei įprastai manoma. Jeigu vaikas apkūnus ar nešioja akinius, nebūtinai yra pasmerktas patyčioms. Tačiau vaikas, pasižymintis didesniu nerimastingumu, žemesne saviverte gali tapti patyčių taikiniu, nes pasyvi, tyli laikysena signalizuoja, kad užpuolikas greičiausiai nesulauks atkirčio. Ši aplinkybė, kaip matysime toliau, bus labai svarbi kalbant apie patyčių prevenciją. Ypač žinant, kad tiek auka, tiek priekabiautoju ne gimstama, o tampama.

D. Olweus atkreipė dėmesį ir į pačią rimčiausią problemą – mokyklos, kaip institucijos, požiūrį į patyčias. Tai yra, kaip sugebama sukurti saugią aplinką, kokie prevencijos ir intervencijos mechanizmai veikia, kad patyčios nebūtų eskaluojamos ir vaikai jaustųsi saugūs. Apie tai toliau ir pakalbėsime.

Kaip (ne)veikia patyčių stabdžiai                                   

Tuo metu, kai mes stebimės, kad kai kurios Lietuvos sporto mokyklos ir komandos neturi padoresnių etikos, sąžiningo elgesio taisyklių, traukiniai užsienio šalyse važinėja kitokiais bėgiais. Taip, taisyklės, kaip ir visuomenės švietimas, yra labai svarbu, tačiau šios priemonės vienos pačios nieko neduoda. Kaip nieko neduoda ir įvairios pranešimų apie patyčias bei priekabiavimą platformos (nebent varnelei užsidėti, kad miegas taptų ramesnis, kai užklups tikrintojai). Tai tas pats, kaip įsigyti brangias puikias padangas tikintis saugesnės kelionės, bet nesirūpinant, kad visa automobilio stabdymo sistema veiktų nepriekaištingai. Ir šiuo atveju ne taip svarbu, ar mokykloje, kur ji diegiama, vaikai mokomi piešti ar mėtyti kamuolį. Žinoma, patyčios sporte turi savitos specifikos, tačiau – tai jau kitos, treniravimo etikos, nusistovėjusių tradicijų ir patyčių atpažinimo temos. Apie jas – kituose mano rašiniuose.

Intervencija kaip aktyvi prevencija

Patyčių ir priekabiavimo intervenciją reikėtų suprasti kaip aktyvią prevenciją. Tai yra sistema, kuri ne tik įgalina veiksmingai spręsti konkrečius incidentus, bet juos ir užkardo. Ji veikia kaip mechanizmas, kurį sudaro keli privalomi elementai.

Pirma, nepriklausomai nuo intervencijos lygmens, privaloma aiški institucijos deklaracija. Joje apibrėžiama, kas yra laikoma patyčiomis ir priekabiavimu, kokia gresia atsakomybė. Įprastai kartu pateikiama elektroninė pranešimo forma, kurią gali užpildyti bet kuris asmuo – tiek pati auka, tiek tėvai ar sporto mokyklos darbuotojas, tiek pašalinis stebėtojas (pastarieji neretai pamirštami).

Antra, sukuriama skundus nagrinėjanti institucija. Įprastai tai yra paskirta kelių asmenų grupė, kuri turi griežtą savo veiklos reglamentą ir nuolatos atnaujina žinias (2017 m. tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos) rekomendacijose numatomas kvalifikacijos kėlimas kas ketveri metai, kas akivaizdžiai yra per mažai). Jame numatyti skundo nagrinėjimo terminai, procedūros, sankcijos, aukų ir pranešėjų apsauga, institucijos kompetencijos ribos, pavyzdžiui, kada privaloma pranešti teisėsaugos institucijoms. Reglamente privalu numatyti grįžtamąjį ryšį, t. y. ne tik auka, bet ir pranešęs asmuo per nustatytą laiką turi gauti informaciją apie priimtus sprendimus ir jų apskundimo, jeigu netenkina, tvarką.

Trečia, turi veikti psichologinės pagalbos ir reabilitacijos sistema, skirta tiek aukai, tiek kaltininkui. Jau minėjau, kad patyčių ir priekabiavimo auka įprastai elgiasi pasyviai ir stokoja gebėjimo adekvačiai reaguoti į užpuolimus. Be to, sankcijų poveikis liks ribotas, jeigu nebus koreguojama kaltininko elgsena. D. Olweus yra išskyręs kelias patyčių priežastis, kurių šaknys glūdi šeimoje ir santykiuose su tėvais ar globėjais. Įprastai kaltininkas šeimoje stokoja šilumos, įsitraukimo ir dėmesio. Dažnai trūksta aiškių agresyvaus elgesio su bendraamžiais, broliais, seserimis ir suaugusiaisiais normų. Vaikas šeimoje galėjo patirti smurtą, kai reaguojant į agresyvų elgesį naudojama fizinė jėga. Kitaip tariant, smurtas gimdo smurtą (nepakanka tik nubausti kaltininką – dėmesys turi tekti ir šeimai). Be to, patyčių liudininkų matytas smurtas irgi traumuoja, todėl pagalbos reikia gerokai didesniam ratui vaikų.

Ir ketvirta – bendruomenės įtraukimas. Bendruomenė (ne tik tėvai ir sporto mokyklos darbuotojai) turi būti mokoma, kaip atpažinti patyčias, priekabiavimą ir suteikti paramą aukoms. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai, atkreipiantys dėmesį į tai, kad į šeimos ir sporto mokyklos santykius nukreiptos prevencijos sistemos yra mažai veiksmingos, jeigu neįtraukiama bendruomenė, neišnaudojamos politinės priemonės.

Ko negali mokykla ir ką gali savivaldybė

Užsienio šalių patirtis rodo, kad veiksmingai patyčių stabdymo sistemai būtini mažiausiai du lygmenys, kurie vienas kitą papildo. Pirmasis apima sporto mokyklą, o antrasis – tam tikrą administracinę teritoriją – savivaldybę. Patyčios vyksta ne tik konkrečioje mokykloje ar sporto komandoje, bet ir viešosiose erdvėse – stadionuose, parkuose gatvėse. Sporto mokykla gali įdiegti puikias prevencijos priemones, tačiau tampa sudėtinga stebėti tai, kas vyksta už jos ribų.

Viena vertus, savivaldybės galioje – nustatyti bendrą prevencijos ir intervencijos sistemą, kita vertus – rūpintis saugumu viešosiose teritorijose. Vienas iš tokių pavyzdžių – JAV Edinos miesto administracijos patvirtinta patyčių prevencijos politika (City of Edina Park and Recreation Bullying Policy). Bet kuris viešojoje erdvėje pastebėjęs patyčias asmuo gali tiesiogiai pranešti savivaldybei, kuri toliau veikia pagal griežtai apibrėžtas procedūras. Sankcijos numatomos priklausomai nuo konkretaus atvejo, aplinkybių ir padarytos žalos. Jos gresia ne tik tiesioginiam kaltininkui, bet ir organizacijoms, kurios tinkamai nesureaguoja. Pavyzdžiui, „akis užmerkęs“ rangovas gali netekti viešųjų užsakymų.

Savivaldybė irgi yra ta institucija, kuri nagrinėja iš mokyklų gautas apeliacijas.

Prevencijos tinklai – skylėti

Žvelgiant bendrais bruožais, kažkas panašaus veikia ir Lietuvoje. 2017-aisiais patvirtintos tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose buvo svarbus žingsnis, o kaip gerus pavyzdžius būtų galima išskirti Druskininkų ir Palangos savivaldybes. Vis dėlto vertinant iš viešai prieinamų savivaldybių ir atskirų sporto mokyklų dokumentų ryškėja tai, kad stokojamo vieno aiškaus modelio, o prevencijos ir intervencijos sistema dažnai lieka formali.

Neminint konkrečių savivaldybių, išskirsiu tik keletą daugeliui bendrų trūkumų, kurie ryškėja lyginant su modeliais, veikiančiais užsienio šalyse. Pirma, ne visuomet įvardijama, kas yra patyčios, kaip jas atpažinti ir apsiribojama tik sporto mokyklos teritorija. Deja, kaip jau minėjau, patyčios vyksta ir po treniruočių ar varžybų, gatvėje ir internetinėje erdvėje.

Antra, ne visuomet aišku, kieno pareiga pranešti apie patyčias ir kokia forma. Dažna sporto mokykla nurodo, kad pranešti reikia įstaigos darbuotojui, o pastarasis sprendžia, ką daryti toliau. Vadinasi, atsiranda tarpininkas, kurio supratimas ir geranoriškumas lemia, ar skundas bus tinkamai išnagrinėtas.

Trečia, ne iki galo apibrėžtos skundo nagrinėjimo procedūros arba vien tik atliekamas tarpininko vaidmuo – pranešti kitoms institucijoms (kaip žinia, organizacijos linkusios saugoti savo reputaciją, todėl nesuinteresuotos, kad negatyvi informacija pasklistų). Neužtikrinamas pranešėjo saugumas, o baimė skatina nutylėti.

Ketvirta, daugeliu atvejų neaptartas grįžtamasis ryšys, o pagalba teikiama tik nukentėjusiesiems. O kaip kaltininkas, liudininkai ir pagalba jiems? Jeigu ir paminima, kad kaltininkui gresia sankcijos, tačiau jos nedetalizuojamos. Taigi lieka neaišku, ar sankcijos teisingos, adekvačios padarytai žalai. Pagaliau, kokia laukia atsakomybė, jei patyčios toleruojamos ar jas bandoma nuslėpti?

Penkta, visiškai neaiškus bendruomenės įtraukimas (bendruomenė suprantama pernelyg siaurai – kaip darbuotojai) ir jos švietimas. Kai kurių sporto mokyklų dokumentuose apsiribojama nieko nereiškiančiomis frazėmis mokymus patyčių klausimais organizuoti „pagal poreikį“. O kada šis „poreikis“ atsiranda ir kas sprendžia?

Ir galiausiai – savivaldybių administracijos tarsi ir imasi koordinatoriaus vaidmens, tačiau pačios nusišalina, atsakomybę perkeldamos konkrečioms sporto mokykloms, kurios bando kurti savo patyčių prevencijos ir intervencijos modelius – taip, kaip supranta. Nors, kaip rodo užsienio šalių patirtis, pačios savivaldybės turi veikti kaip aktyvi bendros sistemos dalis. Priešingu atveju net ir tobuliausi etikos kodeksai, kaip ir neišsamios prevencijos taisyklės, naudos duos tiek, kiek kompresas „nabašninkui“.

Prof. dr. Jolita Vveinhardt

Sporto mokslo ir inovacijų institutas
Lietuvos sporto universitetas