Krepšinis – tai komandinis sportas, kuriame gausu daug veiksmo, kintančių situacijų, dažnai sukuriančių skirtingas emocijas, kurias kiekvienas krepšininkas priima skirtingai. Varžybos, treniruotės, kelionės, naujos patirtys, sėkmės ir nesėkmės – visa tai yra krepšinio dalis, o tarp tų daugybės dalių pasitaiko ir patyčių, kurios kartais gali stipriai įžeisti, kartais priversti pasitempti ir susiimti, o kartais net sugniuždyti. Todėl aš, kaip treneris, nuo mažų dienų savo auklėtiniams bandau įskiepyti būtinybę gerbti savo komandos draugus ir tuo pačiu nusipelnyti pagarbos sau. Krepšinyje treniruočių ir varžybų metų būna didelių pergalių ir dar didesnių pralaimėjimų, po kurių dažnai stipresnis pasijuokia iš silpnesnio, lieknas iš apkūnaus, aukštas iš žemo, taiklus iš mažiau pataikančio. Tokie dalykai kartais labai giliai žeidžia ir atima motyvaciją treniruotis ir siekti savų tikslų. Pastebėjęs tokias patyčių apraiškas tarp savo auklėtinių, visada duodu paprastą pavyzdį – nesvarbu, koks tu esi, nesvarbu, kaip tau sekasi, bet jeigu esi tarp žmonių kurie myli ir žaidžia krepšinį, tai reiškia, jog tu su jais turi kažką bendro ir tai turi vienyti.