Sportininkai gerokai dažniau nukenčia nuo savo komandos arba grupės (individualaus ir dvikovės sporto šakose) nei nuo varžovų. Tarp asmenų, kurie tyčiojosi iš sportininkų, įvardijami treneriai ir kiti su sportininkais dirbantys asmenys, teisėjai bei žiūrovai. Tai rodo 2019 metais Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai. Žemiau pateikiame keletą šio tyrimo fragmentų.
Iš apklaustų 1440 sportininkų kiek daugiau nei ketvirtadalis (25,9 proc.) save įvardijo kaip patyčių, kurių iniciatoriai buvo jų komandos/grupės nariai, aukas. Beveik 30 proc. sportininkų buvo tapę patyčių liudininkais, o 15 proc. prisipažino tyčiojęsi patys.
Vis dėlto, patyčių paplitimas lyginant sporto šakų grupes reikšmingai skiriasi. Pavyzdžiui, beveik trečdalis tyrimo dalyvių iš komandinių sporto šakų grupės save identifikavo kaip patyčių aukas, kas yra ženkliai daugiau, nei sudėjus likusių dviejų sporto šakų grupių rezultatus (1 pav.).
14 proc. sportininkų sulaukė varžovų patyčių ir tiek pat patys tyčiojosi iš varžovų. Beveik 30 procentų sportininkų save įvardijo neetiško varžovų elgesio liudininkais. Tai yra, stebėjo, kaip buvo tyčiojamasi iš jų komandos ar grupės narių.
Vėlgi lyginant sporto šakų grupes išsiskiria komandinis sportas. Šiuo atveju kiek daugiau nei trisdešimt procentų sportininkų prisipažino neetiškus veiksmus taikę savo varžovų atžvilgiu (2 pav.).
Patyčių paplitimas priklauso ne tik nuo sporto rūšies. Tam tikrų skirtumų pastebėta ir skirtingų lyčių sportininkų elgesyje. Beveik penktadalis vyrų, tai yra beveik tris kartus daugiau nei moterų, sau priskyrė baugintojo vaidmenį – tiek bauginant savo komandos / grupės narius, tiek ir varžovus. Vyrai taip pat dažniau tapo ir aukomis – jie du kartus dažniau nukentėjo savo komandoje nei nuo varžovų. Kai, pavyzdžiui, moterų grupėje nukentėjusių nuo varžovų ir savo komandos / grupės narių skirtumas nebuvo ženklus.
Sportininkai įvardijo ir kitus asmenis, nuo kurių jautėsi nukentėję. Tarp tokių dažniausiai buvo minimi treneriai, kurių veiksmuose beveik penktadalis sportininkų įžvelgė fizinį ar psichologinį smurtą. Beveik tiek pat sportininkų patyčių šaltiniu įvardijo žiūrovus, o beveik penktadalis – teisėjus ir savo artimuosius (3 pav.).
Interviu su sportininkais rezultatai parodė, kad tam tikras fizinis ir emocinis smurtas suvokiamas kaip neatsiejama treniruočių dalis. Štai keletas ištraukų iš informantų pasakojimų:
„<…> Ką labiausiai man teko patirti, tai iš pačių trenerių tas sovietinio mąstymo, kaip čia sakiau, žeminimas, visiškas sumenkinimas… motyvacija keliama atvirkštiniu būdu – žlugdant, tiesioginiais žodžiais sakant, kad tu negali, tu nepadarysi niekada, tu, aišku ten sakau, visais tais keiksmažodžiais.“
„Daug patyčių yra buvę, dėl svorio ypač labiausia yra buvę, nes vis tiek mes einam pagal svorio kategoriją, ir kuo didesnė, tuo labiau reikia tyčiotis iš jos, kad tu stora, nors nesvarbu, kad tu Lietuvos čempionė, vis tiek liksi tokia ar anokia…“
„<…> matydavau, kad visur tai vyksta, kad absoliučiai atrodė praktiškai normalus dalykas, tą treniravimo manierą aš matydavau visoje Lietuvoje, tokią pačią… Varžybose susirenkam ir girdim kaip visi treneriai ant tų vaikų šaukia visokiais žodžiais… Atrodydavo, praktiškai, kaip ir normalu.“
„Kalimas į galvą ištisai, kad tu vis tiek nepadarysi ir žinojimas, kad dažniausiai taip ir nepavyksta man. Tarkim aš pati žinau savo klaidas, bet kai ateina treneris ir tave su žemėmis tave sumaišo, tai aš jau būdavo išeidama į startą jau žinojau, maždaug žinojau kad vis tiek bus blogai.“
Kitaip tariant, tikima, kad patyčios motyvuoja siekti geresnių rezultatų. Visa tai tampa patirtimis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tai yra, sportininkai, kurie vėliau tampa treneriais, toliau taiko tuos pačius metodus, jie labiau linkę pateisinti ne tik savo, bet ir kitų sportininkų smurtą.
Daugiau tyrimo rezultatų:
Vveinhardt, J., Fominienė, V. B. (2021). Patyčių sporte fenomenas. Monografija. Kaunas: Lietuvos sporto universitetas.